Contact us

Any questions, tips? Anything else?

Thank you! Your submission has been received!
Oops! Something went wrong while submitting the form
tyrimai

Beiruto tragedijoje – lietuviškas pėdsakas

Mehr News Agency / Wikimedia Commons nuotr.
Rugpjūčio 4 d. Libano sostinę Beirutą supurtė milžiniškas sprogimas. Sprogo tūkstančiai tonų amonio nitrato – krovinys, kuris Beirute įstrigo dar 2013 m. pabaigoje ir keletą metų gulėjo sandėlyje, kaip tiksinti bomba. Tarptautinis žurnalistinis tyrimas atskleidžia iki šiol neskelbtas amonio nitrato kelionės į Beirutą aplinkybes. Tarp jų – ir lietuvišką pėdsaką šioje istorijoje.

Lietuvės direktorės vadovaujama įmonė dalyvavo mirtinu tapusio krovinio kelionėje į Beirutą. Kipre gyvenančios tautietės vadovaujamas verslas tarpininkavo organizuojant taip ir nepasibaigusią amonio nitrato kelionę iš Sakartvelo į Mozambiką. Vėliau, kroviniui įstrigus Beirute, ta pati įmonė rodė susidomėjimą sandėlyje sukrautu amonio nitratu ir siekė įvertinti jo kokybę. Tačiau krovinys liko Beirute. Ir nusinešė beveik du šimtus gyvybių.

Tai - viena iš daugelio naujų detalių Beiruto tragedijos dėlionėje, kurias atskleidžia tarptautinis žurnalistinis tyrimas, pasakojantis apie tiksinčią bombą atplukdžiusį laivą „Rhosus“ ir tikruosius jo šeimininkus. 

Aiškėja, kad „Rhosus“ savininku tituluotas Rusijos pilietis Igoris Grečiuškinas iš tikrųjų laivo nevaldė. Duomenys taip pat rodo, kad faktiškai laivą valdžiusi Kipro verslininko įmonė „Rhosus“ išrašė saugos sertifikatą, kai laivas buvo tikrai prastos būklės. Visa tai susijungė į mirtiną grandinę, kuri Beirute įstrigdė beveik trijų tūkstančių tonų itin pavojingos medžiagos krovinį.

Pateikiame esmines detales iš tyrimo, kurį su partneriais atliko tarptautinis tiriamosios žurnalistikos centras OCCRP.

(Ne)veikiantis verslas

Lietuvės Gretos Bielienės (dabartinė moters pavardė kita) vadovaujama įmonė „Savaro Limited“ registruota Jungtinėje Karalystėje. G.Bielienė bendrovės direktorės pareigas eina nuo 2011 m. Visą tą laiką – iki pat dabar – „Savaro“ veiklos nevykdė. Bent jau taip byloja pačios įmonės dokumentai, kasmet teikiami Jungtinės Karalystės registrui. Tačiau veiklos oficialiai nevykdanti bendrovė buvo svarbia grandimi paskutinėje laivo „Rhosus“ kelionėje.

Sakartvele pagamintą amonio nitratą „Rhosus“ turėjo nugabenti į Mozambiką. Užsakovė – vietos sprogmenų gamykla – OCCRP nurodė, kad krovinys įsigytas tarpininkaujant „Savaro Limited“.

„Rhosus“ su 2,7 tūkst. tonų pavojingos medžiagos Beirute įstrigo 2013 metais. Krovinys buvo iškrautas į sandėlį uosto teritorijoje. Laivas, apleistas visų įmanomų šeimininkų, galiausiai nuskendo netoli Beiruto molo, kur guli iki šiol.

Laivas „Rhosus“ (dešinėje, prie molo), užfiksuotas Beiruto uoste; toje vietoje jis ir nuskendo (Wikimedia Commons nuotr.)

Kai krovinys Mozambiko nepasiekė, klientai užsakė kitą amonio nitrato siuntą. Tačiau „Savaro Limited“ vaidmuo Beiruto istorijoje tuo nesibaigė.

OCCRP surinkti duomenys rodo, kad „Savaro“ ėmėsi priemonių įvertinti Beirute įstrigusio amonio nitrato kokybę. Jungtinės Karalystės įmonė 2015 m. pasamdė advokatą iš Libano, kad šis kreiptųsi į teismą dėl galimybės apžiūrėti krovinį. Nustačius, kad daugelis maišų su amonio nitratu įplyšę, o jų turinys liejasi uosto sandėlyje, „Savaro“ dėmesys kroviniui išblėso.

Kieno interesus atstovauja ar atstovavo „Savaro Limited“ – sunku nustatyti. Įmonė kontroliuojama per Kipro teisinių paslaugų kontorą „Interstatus“, kurioje ir dirba minėta lietuvė. 

„Sienai“ paskambinus į „Interstatus“ būstinę, sujungti su lietuve „Savaro Limited“ direktore buvo atsisakyta – esą jos nėra biure. Paklausus, ar direktorė bus kitą dieną, atsakymas buvo šiurkštesnis: „Klausykit... ji su niekuo nesikalbės, OK?“

qĮ raštu pateiktus klausimus „Interstatus“ atsakė lakoniškai. Kipro įmonė nurodė negalinti trečiosioms šalims atskleisti jokios informacijos, mat ją su klientais saisto konfidencialumo įsipareigojimai.

Pats sau inspektorius

OCCRP tyrimas taip pat parodė, kad Rusijos pilietis I.Grečiuškinas galimai be pagrindo tituluojamas laivo „Rhosus“ savininku. Dokumentai rodo, kad I.Grečiuškinas, per Maršalo salose registruotą įmonę „Teto Shipping“, tik nuomojosi laivą, bet jo kontrolės neperėmė.

Laivas „Rhosus“ (Frank Behrends / Wikimedia Commons nuotr.)

Laivas priklausė Panamoje registruotai įmonei „Briarwood Corporation“. Kipro teismų dokumentai parodė, kad šios įmonės savininkas – vietos laivybos magnatas Charalambos Manoli. Ir tai  – ne vienintelė Ch.Manoli jungtis su laivu, kurio būkle atvirai skundėsi net jo paskutinė įgula.

Ch.Manoli priklausanti bendrovė „Geoship“ padėjo „Rhosus“ apsirūpinti Moldovos vėliava. Būtent Moldovos – šalies, kuri neturi jokio priėjimo prie jūros. Ir šalies, kurioje laivybos reglamentavimas itin silpnas ir patogus neskaidrioms operacijoms. Būtent dėl to laivai su Moldovos vėliava laivybos institucijų vertinami labai atsargiai, o Moldovos vėliava laivyboje turi itin prastą reputaciją.

Ch.Manoli taip pat valdė Sakartvelo įmonę „Maritime Lloyd“, kuri 2013 m. liepą išdavė sertifikatą, patvirtinantį, kad laivas atitinka saugos standartus. „Sakyčiau, tai reiškia, kad sertifikatas yra bevertis“,  – taip laivo savininko santykį su įmone, išdavusia sertifikatą, įvertino Kardifo universiteto Tarptautinės laivybos tyrimų centro direktorė Helen Sampson.

Jos žodžius savaip patvirtina įvykių chronologija. Po kelių dienų nuo sertifikato išdavimo laivas buvo sulaikytas Sevilijoje, kur inspektoriai nustatė net 14 įvairių defektų, įskaitant ir defektus pagalbinio energijos tiekimo sistemoje.

Pora mėnesių prieš paskutinį „Rhosus“ reisą iš Batumio, šį defektą ėmėsi taisyti dar viena Ch.Manoli įmonė, kuri tarpininkavo laivą aprūpinant nauju generatoriumi.

Beirute „Rhosus“ galutinai įstrigo dėl dviejų priežasčių – apverktinos laivo būklės ir skolų. Tarp šių skolų buvo ir neapmokėta sąskaita už naują generatorių.

Paskutinė laivo „Rhosus“ kelionė (Edin Pašović / OCCRP nuotr.)

Ch.Manoli teikė skirtingas versijas apie savo santykį su „Rhosus“.

Iš pradžių verslininkas teigė, kad „Briarwood Corporation“ – jam priklausanti Panamos įmonė – pardavė laivą I.Grečiuškino bendrovei „Teto Shipping“. Esą tai įvyko 2012 m.  – gerokai prieš lemtingą „Rhosus“ kelionę į Beirutą.

Vėliau, žurnalistams pateikus įrodymus, kad laivo savininku liko „Briarwood“, o I.Grečiukino įmonė laivą išsinuomojo, kiprietis verslininkas pakeitė poziciją. Esą I.Grečiuškinui buvo perleistos „Briarwood“ akcijos, o tai įvyko 2013 m. rugpjūtį – prieš pat lemtingąją „Rhosus“ kelionę.

Iš pradžių verslininkas žadėjo parodyti akcijų pardavimą patvirtinančius dokumentus, tačiau tam skirtame vaizdo skambutyje nedalyvavo.

Su Igoriu Grečiuškinu, tituluojamu „Rhosus“ savininku, žurnalistams susisiekti nepavyko.

Visą istoriją apie lemtingą Beiruto krovinį (anglų k.) skaitykite čia.

Tyrimą atliko: Aubrey Belford, Rana Sabbagh, Stelios Orphanides, Sara Farolfi, Eli Moskowitz, Šarūnas Černiauskas, Antonio Baquero, Roman Shleynov, Riad Kobeissi, Diana Mukalled , Eman Qaisi, Giannina Segnini, Ana Poenariu, Atanas Tchobanov, Assen Yordanov, Ion Preasca, Yanina Korniienko, Dmitry Velikovsky, Karina Shedrofsky, Khadija Sharife, Nino Bakradze, Aderito Caldeira, Juliet Atellah, Alexey Kovalev, Fritz Schaap ir Christoph Reuter.


„Siena“ yra pelno nesiekianti organizacija, išlaikoma žurnalistinio entuziazmo ir geros valios žmonių. Neparduodame reklamos bei teisių į tyrimus, kad svarbi informacija visuomenę pasiektų be jokių apribojimų ir be etikečių su kaina. Jei tikite mūsų darbu ir idėjomis, galite prisidėti prie „Sienos“ veiklos Patreon platformoje.

© Tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“. Šią publikaciją leidžiama perpublikuoti daline ar pilna apimtimi, gavus raštišką VšĮ Tiriamiosios žurnalistikos centras sutikimą ir nurodant informacijos šaltinį.

No items found.

Discover more investigations