„Sienos“ partneriai, nepriklausomas Rusijos tiriamosios žurnalistikos centras „Važnyje Istorii“ (istories.media), atsekė Kyjivo regione plėšikavusius ir civilius žudžiusius Rusijos karius. Vienas jų prisipažino dėl visų nusikaltimų.
Čia pateikiame sutrumpintą žurnalistės J.Fominos tyrimo vertimą. Pilną jo versiją rasite kiek žemiau, video siužete (titrai anglų kalba šiuo metu ruošiami) ir pirminėje publikacijoje (rusų k.).
Ukrainos Andrijivkos kaimas yra vos apie valanda kelio automobiliu nuo šalies sostinės. Rusijos ginkluotosios pajėgos kaimą buvo okupavusios nuo vasario galo iki balandžio pradžios. Pasitraukdami, Rusijos kariai kaime paliko šimtus nusiaubtų namų, daugiau nei dešimtį nužudytų žmonių kūnų. Ir 25 nuotraukas, darytas pavogtu vietos gyventojų telefonu. „Važnyje Istorii“ žurnalistė Jekaterina Fomina nukeliavo į Kyjivo kraštą, siekdama atkurti čia vykusių nusikaltimų detales, pasikalbėti su aukų artimaisiais ir nustatyti žudynėse ir plėšime dalyvavusių Rusijos karių tapatybes.
Žurnalistei pavyko ne tik nustatyti kareivių tapatybes. Jai pavyko su jais pasikalbėti.
„Aš, karinio dalinio 51460 karys, jefreitorius Daniilas Andrejevičius Frolkinas, prisipažistų dėl visų nusikaltimų, kuriuos įvykdžiau Andrijivkoje“, – netikėto skambučio metu pareiškė Rusijos kareivis.
ĮSPĖJAME, PUBLIKACIJOS TURINYS ŽIAURUS, JAME DAUG SMURTINIŲ VEIKSMŲ DETALIŲ BEI ŠOKIRUOJANČIŲ VAIZDŲ. KAI KURIOSE CITATOSE NAUDOJAMA NECENZŪRINĖ LEKSIKA, KURIOS NEKEITĖME SIEKIANT IŠLAIKYTI CITATOS IR EMOCIJŲ AUTENTIŠKUMĄ. NEPILNAMEČIAMS IR JAUTRIŲ NERVŲ ŽMONĖMS PATARIAME PUBLIKACIJOS NESKAITYTI.
Andrijivkoje žurnalistė sutiko Leonidą Udodą – kiek švepluojantį 76-erių pensininką, kurį kaimo gyventojai juokais pravardžiavo „banderovcu“. Būtent su tokiu apibūdinimu į Udodų namų duris vasarį pasibeldė Rusijos kariškiai: „Ieškome pagrindinio banderovco, kuris švepluoja“.
Leonidas prisistatė. Švepluodamas. Bet Rusijos kariškių tai neįtikino. Nusprendę, kad tai ne tas „banderovcas“, jie pasitenkino pavogdami pigų pensininko telefoną. Ukrainos pajėgoms išstūmus Rusijos karius iš regiono, telefonas atsirado. Jame Leonidas rado 25 nuotraukas, kuriose vienas kitą fotografavo Rusijos kariai. Žurnalistams pavyko nustatyti jų tapatybes.
Tai 64-osios motorizuotos šaulių brigados kariai Daniilas Frolkinas, Dmitrijus Danilovas, Ruslanas Glotovas ir Ivanas Šepelenko. Šiuos veidus iš nuotraukų atpažino ir Andrijivkos gyventojai. Remiantis jų liudijimais, vogtu telefonu keturi kariai neapsiribojo – jie galėjo dalyvauti plėšimuose ir žudynėse.
Pagal nuotraukas pavyko nustatyti tikslią jų padarymo vietą. Tai Andrijivkos gyventojo Anatolyjaus Danylenko namai. Jį, su žmona ir 95-erių uošviu, rusai išvijo iš namų pirmosiomis Andrijivkos okupacijos dienomis. Anatolyjaus uošvis – Antrojo pasaulinio karo veteranas – vejamas iš namų sakė: „Aš gi kariavau, kad tavo mama tave pagimdyti galėtų, o tu dabar šitaip...“
Senolis išgyveno Andrijivkos okupaciją, tačiau mirė netrukus po regiono išlaisvinimo, gegužę. Vogtame telefone rastos nuotraukos, kuriose rusų kariai pozuoja su veterano medaliais. Senolio trofėjais pasipuošė Daniilas Frolkinas.
Danylenko šeima, grįžusi namo, medalių neberado – kaip ir dviejų televizorių, elektrinės orkaitės, mikrobangų krosnelės ir kačių maisto.
Nuo plėšikavimų nukentėjo visa Andrijivka. Pensininkų Udodų šeima neteko ne tik įkalčiu tapusio telefono, bet ir automobilio, kurio senjorai norėjo evakuotis iš karo zonos. „Reikėjo anksčiau išvažiuoti“, – taip, anot Udodų, Rusijos kariai argumentavo senutės „Lados“ atėmimą.
Vėliau vietiniai ne kartą matė Udodų „Ladą“ kaimelio gatvėse. Keleto vietinių teigimu, mašina buvo naudojama vežti vietos vyrus, kurie po to buvo nužudyti arba dingo be žinios.
Anot Andrijivkos gyventojų, kaime Rusijos kariškiai naudojosi ne viena vogta transporto priemone. Tarp jų – raudonas mopedas, kurį pavogęs rusų kariškis siūlėsi pavežėti vietinę ukrainietę, Tetianą Tkačenko. Moteris lengvai atpažino mopedo vagį Leonido Udodo telefone užsilikusiose nuotraukose – tai 64-osios brigados kariškis Dmitrijus Danilovas. Tetiana atpažino ir dar vieną 64-osios brigados karį Aleksandrą Čiriasovą. Jį žurnalistai identifikavo ne pagal vogtą telefoną, o pagal Ukrainos žvalgybos paviešintus Rusijos okupantų sąrašus. Tetiana patvirtino, kad būtent Čiriasovas kaimelyje važinėjosi su vogtu džipu – ir trenkėsi į namo sieną.
Vagystės ir plėšikavimai – ne baisiausias okupantų pėdsakas Andrijivkoje. Rusijos armijai pasitraukus, kaime rasti trylikos žmonių kūnai su šautinėmis žaizdomis. Žurnalistė Jekaterina fomina rado kelių aukų artimuosius.
Igoris Jermakovas Rusijos karių iš namų išvestas buvo be didesnių paaiškinimų, tik su žodžiais „pas vadą“. Tetiana, jo žmona, klausinėjo okupantų kariuomenės kariškių, kas vyksta. Ji pasakojo girdėjusi atsakymus, kad „su juo kalbasi, jis gyvas“. Igoris iš kelionės „pas vadą“ negrįžo.
Tetiana savo vyro kūną rado kovo 4-ąją, prie elektros transformatorinės. Igorio kūnas buvo nusėtas smurto žymėmis, už nugaros surištomis rankomis. Nušautas į pakaušį.
Antonas Iščenko, 23-ejų jaunuolis iš Andrijivkos, Rusijos karių buvo išvestas iš savo namų ir išvežtas nežinoma kryptimi, artimiesiems pasakius, kad tai „porai valandų“. Antonas namo negrįžo. Jaunuolio kūnas, nusėtas mėlynėmis ir su šautinėmis žaizdomis, rastas po poros dienų.
Dar po savaitės, kovo 12-ąją, Andrijivkoje surengta egzekucija. Rusijos kariai sušaudė du vietos gyventojus, vaikystės draugus Vadima Ganiuką ir Ir Vitalijų Kibukievičių.
„Jam surišo rankas. Jam būnant surištomis rankomis, peršovė kojas. Po to [šovė] į petį, ir tik po to – į galvą. Ten rado penkias gilzes“, – pasakojo Vitalijaus našlė Olena.
Panašaus pobūdžio sužalojimai rasti ir ant V.Ganiuko kūno.
Vadimą ir Vitalijų žudikai paliko ten, kur sušaudė. Vieną namo kieme, kitą – rūsyje. Vietinės parduotuvės pardavėja pasakojo kartu su Vitalijaus artimaisiais prašiusi, kad Rusijos kariai leistų palaidoti kūną. „Norit – ir jus kartu pakasim?“, – anot liudytojos, atsakė Rusijos kareivis. Moteris atpažino jį iš nuotraukų Leonido Udodo telefone – tai 21-erių karys iš 64-osios brigados Dmitrijus Danilovas.
Anot pagyvenusių Andrijivkos gyventojų poros, Mykolos ir Tetianos, būrelis Rusijos kareivių netgi gyrėsi žudynėmis. „Atėjo ir ėmė pasakoti, kaip nužudė tris mūsų vaikinukus. Girdi, jie pyderai, tokie ir anokie, girdi, jie doleriais mojavo, ir mes juos sušaudėm“, – budelių pasakojimą prisimena ukrainiečiai. Garsiausiai egzekucija besigyrusį kareivį pagyvenusi pora atpažino Leonido Udodo telefono nuotraukose – tai 64-osios brigados kareivis Daniilas Frolkinas.
Žurnalistė susisiekė su keliais vogtame telefone užfiksuotais ir Andrijivkos gyventojų atpažintais kareiviais. „O iš kur pas jus šios nuotraukos? Jų net aš neturiu“, – nusistebėjo D.Danilovas, įvardintas kaip mopedo ir videomagnetofono vagis ir pagyrūnas, vietiniams pasakojęs, kaip sušaudė ukrainiečius.
Kareivis pasakojo buvęs „pratybose“ Baltarusijoje, o iš vadovybės girdėjęs pažadus, neva į Ukrainą kariuomenė vyksta tik kelioms dienoms. „Specoperacija prasidėjo, Luganską ir Donecką tuoj pripažins liaudies respublikomis ir prijungs prie Rusijos Federacijos, ir jūs iš ten išvažiuosit“, – atpasakojo jis.
Žudynes ir videomagnetofono vagystę kareivis neigė, bet su šypsena prisiminė pasivažinėjimus vogtu mopedu. Baigdamas pokalbį, jis paprašė atsiųsti nuotraukas iš vogto telefono. Jo paties žodžiais, „atminčiai“.
Kitas veidas iš vogto telefono – Daniilas Frolkinas – žurnalistei pasakojo, kad daugelis jo būrio kareivių norėjo mesti tarnybą, tačiau vadovybė to neleido, grasino teismu ar net sušaudymu. Kareivis pripažino vogęs, tačiau tik „visokį šlamštą“ – alkoholį ar maisto produktus. Jis patvirtino fotografavęsis su senolio veterano medaliais Danylenkų namuose, bet pareiškė jų nepavogęs, o padėjęs atgal.
Plėšikavimų Frolkinas neneigė. Jis netgi įvardijo vieną tarnybos draugą – Viačeslavą Klobukovą – kuris tai esą ypatingai mėgo.
„Jis pyzdino šaldytuvus iš parduotuvių. Po to rado parduotuves su sportbačiais, drabužiais – irgi viską išsivežė. Fūromis buvo vežama. Kai parvažiavom į Baltarusiją, aš mačiau tas dvi fūras“, – atviravo kareivis.
Pabaigus šį pokalbį, D.Frolkinas po poros valandų pats susisiekė su žurnaliste ir pasiūlė pasikalbėti vaizdo skambučiu. Jam prasidėjus, kareivis paprašė įjungtį video įrašą, kad pokalbis būtų išsaugotas.
„Aš, karinio dalinio 51460 karys, jefreitorius Daniilas Andrejevičius Frolkinas, prisipažistų dėl visų nusikaltimų, kuriuos įvykdžiau Andrijivkoje, civilių sušaudymuose, taikių gyventojų apiplėšinėjime, jų telefonų pasisavinime, ir dėl to, kad mūsų vadovybė bybį deda ant mūsų karių, visų pėstininkų, kurie kovoja priešakinėse linijose, fronto linijoje. Ir prie to noriu pridėti: imkitės priemonių nubausti vadams“, – pareiškė D.Frolkinas, po to išvardindamas visus aukščiausius savo dalinio vadus pulkininką Azatbeką Omurbekovą ir kitus.
Anot kareivio, pulkininkas karinei vadovybei siuntė melagingą informaciją apie neegzistuojančias brigados pergales, kai pats visą Andrijivkos okupacijos laiką esą „prasėdėjo mokyklos rūsyje“.
Kareivis prisipažino asmeniškai nušovęs vieną civilį. Anot jo, buvo informacijos, kad šis ir dar du tą pačią dieną sušaudyti žmonės siuntė Ukrainos kariuomenei informaciją apie Rusijos dalinių koordinates. D.Frolkinas patikino, esą jo nušautas ukrainietis prisipažino tai daręs. „Aš jam sakau: „ant kelių“. Ir kulka į pakaušį“, – prisimena kareivis.
D.Frolkinas pasakojo, neva sušaudytas ukrainietis sakė tik prieš porą dienų atvykęs iš Kyjivo su užduotimi siųsti Rusijos kariuomenės kolonos koordinates. Tačiau jis atpažino savo auką – tai civilis Andrijivkos gyventojas Ruslanas Jaremčiukovas, ne atvykėlis iš sostinės.
Paklaustas, kodėl nutarė prisipažinti, D.Frolkinas teigė tai padaręs „dėl vaikinų“ iš savo būrio. Esą taip jis siekia, kad jo tarnybos draugai nebūtų siunčiami atgal į Ukrainą – jo manymu, užtikrintai mirčiai.
D.Frolkinas įvardijo karininką, davusį įsakymą žudyti civilius, kaip papulkininkį Aleksandrą Prokuratą. Jis taip pat pareikalavo nubausti žvalgybai vadovavusį karininką už „chujovą žvalgybą“, kuri „vedė mūsiškius į mirtį“.
