„Tu direktorius, tu milijonierius. Nori – atskrisk, pasiimk savo pinigus ir dink iš čia“, - tokius žodžius vieną naktį išgirdo iš miego pažadintas lietuvis darbininkas. Nuo šio naktinio skambučio prasidėjo popierinių milijonierių istorija. Vieniems ji baigėsi teisiamųjų suole, kitiems – baime ir noru viską pamiršti. O vienam darbininkui iš Tauragės rajono – į šipulius subyrėjusiu gyvenimu.
Istoriją apie dešimtis milijonų eurų, paslėptų po lietuvių ir ispanų darbininkų vardais, pasakoja tarptautinis žurnalistinis tyrimas, kurį atliko Danijos televizijos TV2 laida „Operation X“ ir Lietuvos tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“.
Danijos televizijos TV2 publikuotus tyrimus (danų k.) peržiūrėti galite čia: I dalis, II dalis
Įtariamai finansinei aferai, kurią tyrė Danijos ir Lietuvos teisėsauga, pasitelkta bent dvylika fiktyvių įmonių. Bendrovės, registruotos darbininkų iš Lietuvos ir Ispanijos vardais, panaudotos didelio kiekio pinigų išvedimui į juodąją rinką. Išvengiant mokesčių ir aprūpinant įtariamus schemos operatorius solidžiais komisiniais. Dėl šios istorijos teisiami asmenys, su kuriais mums pavyko susisiekti, arba neigia savo kaltę, arba atsisako ką nors komentuoti.
Dokumentai, kuriuos gavo TV2 žurnalistai pasakoja tik vieną šios istorijos pusę, įvyniotą į sąskaitas ir bankinių operacijų eilutes. Norėdami išgirsti šią istoriją iš pirmų lūpų, keletą mėnesių Lietuvoje ieškojome šiai schemai panaudotų darbininkų.
Suradome keturis iš penkių lietuvių, kurių vardai panaudoti steigiant galimai fiktyvias Danijos įmones. Trys iš jų sutiko kalbėti. Tai, ką pamatėme ir išgirdome, parodo istoriją, kurios nepapasakos jokie dokumentai.
Kai važiavome kalbinti Sigito Mačiulio iš Tauragės rajono, net neįsivaizdovome, kad milijoninėms operacijoms panaudotas vyras gyvena tokiomis košmariškomis sąlygomis.
Avarinės būklės butas. Aptriušę baldai. Vietoj viryklės – senutė krosnis. Vietoj daniško uždarbio ar santaupų iš darbo turtingoje šalyje – vargana buitis, sugedusi sveikata ir pragyvenimas iš atsitiktinių ūkio darbų.
Sigitui reikėjo nemažai pastangų, kad jis sutiktų kalbėti prieš kamerą. Dviejų Danijos įmonių, registruotų panaudojant jo tapatybę, darbininkas neatpažino.
„Ne. Jokių parašų aš nedėjau. Niekur“, – sakė Sigitas.
Daugiau nei penki milijonai eurų. Tiek pinigų prasisuko per dviejų Sigito neva valdytų įmonių sąskaitas. Vos galus suduriantis vyras teigė gyvenime neregėjęs šių pinigų, o dokumentuose matomas bankinių pavedimų eilutes palydėjo karčia šypsena.
Bet sunkiausias klausimas Sigitui buvo ne apie parašus ir ne apie milijonus. Paprašytas papasakoti, kaip klojasi jo gyvenimas grįžus į Lietuvą, pašnekovas sunkiai rinko žodžius.
„Nu ką, dirbu po biškį… Aš čia negyvenu paprasčiausiai“, – drebančiu balsu sakė Sigitas.
Sigito vardu registruotos dvi iš dvylikos įmonių, panaudotų Danijos teisėsaugos tiriamai galimo mokesčių vengimo ir pinigų plovimo operacijai. Per „Sigito“ įmones išsivaikščiojo apie 5,4 mln. eurų. Sigitas, kaip ir dar keli lietuviai, dėl šios istorijos turėjo liudyti teisme. Ir apie tai žinojo ne tik jis.
Vieną šių metų vasaros dieną vyriškis sulaukė skambučio. Numerio, anot jo, telefonas nerodė. O skambintojas esą turėjo labai konkrečius pageidavimus: „Nevažiuok į Daniją“.
Paprašytas patikslinti, ką šie žodžiai reiškė, Sigitas neabejojo – jis buvo spaudžiamas neliudyti teisme. Skambinančiojo balso Sigitas neatpažino.
Sigitas ir kiti į šią istoriją įpainioti lietuviai dirbo vienoje statybvietėje Danijoje. Ten jiems darbą parūpino pažįstamas tautietis. Būtent darbas statybose lietuvius ir pavertė galimai fiktyvių įmonių savininkais ar vadovais.
Apie istorijos ištakas mums papasakojo dar vienas lietuvis darbininkas, tapęs priedanga milijoninėms operacijoms. Baimindamasis dėl savo saugumo, pašnekovas prašė neminėti jo vardo ir nerodyti veido. Darius – netikras darbininko vardas, kurį naudojame saugodami jo tapatybę.
Anot Dariaus, darbas Danijoje kone nuo pradžių klojosi ne taip, kaip žadėta. Statybininkai negaudavo tokių algų, kokios jiems buvo žadamos. Esą ne vienas tuo skundėsi – buvo ir tokių, kurie metė tautiečio parūpintą darbą ir išvyko. Bet Darius pasiliko, tam pačiam tautiečiui pasiūlius legalų darbą ir padorią algą. Tiesa, tam esą reikėjo sutvarkyti su tuo susijusius dokumentus.
Dariaus teigimu, jam buvo pasakyta, kad tvarkomi dokumentai dėl vadinamosios „geltonos kortos“. Tai sveikatos draudimo pažymėjimas – panašus į „Sodros“ pažymėjimą Lietuvoje. Lydimas to paties tautiečio, vyras nuvyko tvarkyti šių dokumentų.
„Ateini į banką ir (...) jau viskas sutvarkyta už tave – tu nieko nežinai“, - prisiminė Darius.
Dokumentai buvo surašyti daniškai – kalba, kurios Darius visiškai nemokėjo. Vis dėlto, abejonių statybininkui tuomet nekilo. Nes lietuvis, parūpinęs jam darbą, esą užtikrino, kad tai įprasta procedūra.
Po to Darius sutvarkė ir kitus dokumentus. Tame tarpe – reikalingus prisijungimui prie įvairių registrų bei elektroninės bankininkystės tvarkymui. Pastaruosius dokumentus esą taip pat pasiėmė tas pats tautietis.
Tuomet pašnekovas nė neįtarė, kad visa tai daro ne dėl „geltonos kortos“, o fiktyvių įmonių steigimui.
Anot Dariaus, statybvietėse vis šmėžuodavo ir turtingas verslininkas, kurį statybininkai laikė pagrindiniu darbų užsakovu. Dariu įsiminė šį vyriškį - ne tik dėl dažnų pokalbių apie jį, bet ir dėl prabangių automobilių, kuriais jis važinėjo.
Tuomet staybininkai neįtarė, kad būtent šis žmogus taps vienu pagrindinių įtariamųjų tiriant galimas finansines machinacijas.
Darbas Danijoje Dariui susiklostė ne taip, kaip jis tikėjosi. Nusivylęs netesėtais pažadais, mūsų pašnekovas grįžo į Lietuvą. Vis dėlto mintis apie Danijoje padėtus parašus Dariui nedavė ramybės. O akis atvėrė naktinis skambutis iš vieno Danijoje gyvenusio pažįstamo, kuriam Darius buvo pasakojęs apie savo nuogastavimus.
„Man paskambino naktį. Sako, tu direktorius, tu milijonierius. Nori, atskrisk, pasiimk, sako, savo pinigus ir dink, sako, iš čia. Sakau, tu gal nusišneki. Sakau, ką tu čia pezi. Ir padėjau ragelį”, - prisiminė Darius.
Kaip netrukus paaiškėjo, „pezėjimas“ buvo tiesa. Lygiai kaip Sigito, Dariaus tapatybė buvo panaudota steigiant verslus su milžiniška galimai nusikalstamų operacijų apyvarta.
Danijos žurnalistai pas Darių atsivežė pluoštą dokumentų. Tik tada pašnekovas sužinojo, kokie pinigai plaukė per jo neva valdytas sąskaitas. Pamatęs milijonines operacijas, darbininkas susiėmė už galvos ir nepagailėjo keleto keiksmažodžių.
Dariaus vardu taip pat buvo išrašomos sąskaitos bei siunčiami elektroniniai laiškai menamų prekių ar paslaugų pirkėjams. Pažiūrėjęs į laiškus, Darius patikino nemokantis daniškai – o būtent sklandi ir taisyklinga danų kalba mirgėjo jo neva rašytuose laiškuose. Be to, elektroninio pašto adreso, iš kurio buvo siunčiami jo neva pasirašyti laiškai, statybininkas teigė nekūręs ir niekada nenaudojęs.
Taip pat atlikome vieną nedidelį eksperimentą. Paprašėme Dariaus pasirašyti ant tuščio lapo. Šį parašą palyginome su tuo, kuris padėtas ant jo neva išrašytų sąskaitų. Parašai buvo visiškai nepanašūs.
TV2 gauti duomenys ir dokumentai atskleidžia detalų vaizdą, kaip per emigrantų vardais registruotas įmones buvo vykdomos finansinės operacijos. Iš esmės tai buvo mechanizmas, leidžiantis į šešėlinę rinką įpumpuoti didelius kiekius grynųjų, išvengiant mokesčių ir kraunant turtus įtariamiems šių paslaugų tiekėjams.
Viskas vyko pakankamai paprastai. Tikri verslai Danijoje iš fiktyvių įmonių neva pirko prekes ar paslaugas. Tačiau šių prekių ar paslaugų nebuvo – buvo tik jų suteikimą neva patvirtinančios sąskaitos. Taip Danijos verslai susimažindavo mokestinę naštą, o didžiąją dalį pinigų galėjo susigrąžinti grynaisiais. Be oficialios apskaitos ir solidžių daniškų mokesčių. Tai buvo daroma paprastai, sukuriant grynųjų pinigų srautą, kaip įtariama, tekėjusį į šešėlinę rinką.
Didelius pinigus į sąskaitas gavusios fiktyvios įmonės šias lėšas išgrynino. Tam buvo naudojama viena valiutos keitykla Kopenhagoje. Pinigai iš Danijos kronų buvo konvertuojami į eurus.
Grynieji eurai, Danijos teisėsaugos duomenimis, grįždavo į apyvartą juodojoje rinkoje, atskaičiavus savotiškus komisinius įtariamiesiems. Manoma, kad nemaža dalis grynųjų buvo panaudota mokant algas „vokeliuose“ ir taip atsiskaitant su nelegaliais darbininkais iš užsienio. Galbūt ir iš Lietuvos.
Danijos teisėsaugos duomenimis, per šią pinigų grandinę atliktų operacijų vertė viršija 68 mln. eurų.
Kaip rodo tyrimo metu surinkta medžiaga, operacijai panaudota bent dvylika galimai fiktyvių įmonių. Aštuonias neva valdė lietuviai, likusias keturias – emigrantai iš Ispanijos. Beveik visų dvylikos įmonių apyvarta matuojama milijonais eurų. Didžiausias kiekis pinigų – daugiau nei 15 mln. eurų – prasisuko per įmonę, kuria oficialiai disponavo darbininkas iš Ispanijos.
Įmonių steigimas naudojant su operacijomis nesusijusių žmonių tapatybes – labai populiarus modelis neteisėtose finansinėse operacijose. Žinoma ne viena istorija, kai tokie statytiniai parašą parduoda už kuklią sumą pinigų, taip „išnuomodami“ savo tapatybę. Bet šis atvejis – ne toks.
Trečias šiai schemai panaudotas lietuvis – Artūras – papasakojo, kad už parašą jam niekas nieko nesiūlė ir nedavė. Analogiškas versijas pateikė ir Darius su Sigitu.
Susisiekėme ir su dar vienu tautiečiu, kurio tapatybė panaudota galimai nusikalstamoms schemoms. Jis teigė nenorintis nieko komentuoti. Vyriškis šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę viename Lietuvos kalėjime. Buvęs emigrantas nuteistas už veikas, nesusijusias su finansinėmis operacijomis Danijoje.
Galimai fiktyvios operacijos vykdytos atidarant sąskaitas keliuose Danijos bankuose. Dažniausiai – banke „Sydbank“, kurio pavadinimas figūruoja prie kas antros schemai panaudotos įmonės.
Šio banko komunikacijos vadovė Degn Hansen TV2 žurnalistui teigė, esą bankas ėmėsi visų tokiais atvejais būtinų procedūrų.
„Padarėme tai, ką privalėjome padaryti kaip bankas”, – sakė D.Hansen.
Paprašyta patikslinti, kokių būtent priemonių ėmėsi „Sydbank“, ji teigė negalinti to atskleisti.
Baudžiamoji byla dėl įtariamo mokesčių vengimo ir pinigų plovimo jau nagrinėjama Danijos teisme. Įtarimai pareikšti keliolikai asmenų.
Byloje jau apklausti keli fiktyvių įmonių steigimui panaudoti lietuviai bei Saulius Pušinskas – Danijoje gyvenantis emigrantas, padedantis į bėdą patekusiems tautiečiams.
S. Pušinskas dažniausiai susiduria su tokiais atvejais, kai lietuviai emigrantai Danijoje negauna sutartų atlyginimų ar yra kitaip nuskriaudžiami darbdavių. Šis atvejis buvo visiškai kitoks.
„Vieną vakarą, berods, kreipėsi per Facebooką žmogus ir pasakė, kad įtaria, kad kažkas jo vardu vykdoma Danijoje. (…) Gana paprasta buvo. [Pakako] prisijungti prie įmonių registro, panašiai kaip rekvizitai.lt būtų. Įvedus žmogaus vardą, pavardę, pasirodė trys įmonės“, – prisiminė Saulius.
Anot jo, tada nebuvo matyti, kokios pinigų sumos sukosi minėto lietuvio neva valdomuose versluose. Vis dėlto pagrindo kreiptis į Danijos ir Lietuvos teisėsaugą buvo pakankamai.
„Sukuria vieną įmonę, paskui ta įmonė sukuria dukterinę įmonę... Finansinių srautų aš negalėjau matyti – mačiau tik tai, kad yra trys įmonės įkurtos, ir aš jam tai pasakiau. Kad jo vardu yra trys įmonės, kur jisai figūruoja – ar kaip direktorius, ar kaip akcininkas. Tai buvo didelis nustebimas“, – tęsė pašnekovas.
Apie finansinių operacijų pobūdį bei apimtis S. Pušinskas sužinojo apie bylą skaitydamas žiniasklaidoje bei pats liudydamas teisme.
„Skaičiau laikraščiuose, kad buvo išplauta mažiausiai pusė milijardo kronų. (...) Ten keliolikai asmenų pareikšti įtarimai, daugumoje pakistaniečiai, vienas lietuvis, kuris – mano spėjimas – parūpino va tokius „direktorius“. Pinigai buvo, kaip supratau iš laikraščių straipsnių, gryninami labai primityviai. (...) Išsiaiškino, kad buvo „nugrobtas“ tiek PVM, tiek pajamų mokesčiai, jeigu neklystu“, – pasakojo S.Pušinskas.
Tarp teisiamųjų rezonansinėje byloje – ir lietuvis, parūpinęs tautiečiams darbą Danijoje, ir iš Pakistano kilęs verslininkas, kurį Darius ir kiti darbininkai ne kartą matė statybvietėje.
Verslininko advokatas TV2 žurnalistus informavo, kad jo klientas su kaltinimais nesutinka. Esą jis sieks savo nekaltumą įrodyti teisme.
Su kartu teisiamu lietuviu mėginome susisiekti įvairiais būdais – tiek dokumentuose rastu lietuvišku telefono numeriu, tiek skambinant į kelias Danijos įmones, kur radome jo vardą ir pavardę. Telefono numeriai visais atvejais buvo nebenaudojami. Su šiuo vyriškiu TV2 žurnalistai susisiekė per Facebook. Jis pareiškė esąs tik „mažas žmogus“ šioje istorijoje, ir atsisakė ką nors komentuoti.
Prie šio tyrimo prisidėjo TV2 žurnalistai Steen Schat-Holm ir Morten Spiegelhauer.
